Sutikite, krematoriumas tikrai nėra ta vieta, kurioje lankytumėtės dažnai. Tai netgi nėra ta vieta, apie kurią dažnai galvotumėte. Nieko panašaus – daugelis žmonių tikisi, kad susidūrimų su šia vieta jų gyvenime bus ypač nedaug. Galbūt būtent todėl krematoriumas ir išlieka, ta savotiškai paslaptinga bei mistifikuota vieta, kurios daugelis net ir nepažįsta ir nežino svarbių detalių. Taigi, kviečiame šį objektą pažinti geriau ir sužinoti apie jį daugiau.
Ypač daug investuojama į valymo įrenginius
Ne paslaptis, jog tam, kad būtų pastatytas krematoriumas, reikia atlikti labai daug veiksmų – parengti projektą, brėžinius, o taip pat – įsigykite daug įvairių elementų. Tačiau, ko gero, niekas kitas nepareikalauja tiek daug išlaidų, kaip valymo įrenginiai. Tam, kad būtų galima pagaminti valymo įrenginius, atitinkančius šių dienų direktyvas bei galinčius užtikrinti kokybišką valymo procesą, būtina naudoti itin pažangias technologijas, o taip pat – aukštos kokybės žaliavas. Taigi, bendra suma, kurią tenka skirti valymo įrenginiams įsigyti, yra iš tiesų nemenka, t.y., tai sudaro bene daugiausiai išlaidų.
Nors krematoriumuose yra įrengti modernūs įrenginiai, galintys užtikrinti aukštos kokybės valymo procesą, ar yra dalykų, dėl kurių ir pats paslaugos užsakovas galėtų užtikrinti ekologiškesnį kremavimo procesą?
Itin modernūs valymo įrenginiai yra naudojam tam, kad būtų užtikrintas kokybiškas valymo procesas. Tačiau reikia pastebėti, kad ir pats paslaugos užsakovas tikrai gali prisidėti prie to, kad šis procesas būtų dar ekologiškesnis ir dar draugiškesnis mums visiems. O tai padaryti yra labai paprasta – tereikia rinktis karstą, kuris nebūtų nei dažytas, nei lakuotas.
Kokia temperatūra yra reikalinga krematoriumuose esančioms krosnims?
Savaime suprantama, vienas svarbiausių akcentų krematoriume yra juose esančios krosnys. Nors tai žino daugelis, dauguma žmonių tikrai nenutuokia, kokia temperatūra yra jų viduje. Dėmesį verta atkreipti į tai, kad krematoriumų krosnyse temperatūra siekia net apie 870–980 °C. Tokią aukštą temperatūrą išgauti galima naudojant tam tikrą kurą – paprastai tai būna gamtinės dujos arba propaną.
Kokiu būdu yra valdomos krematoriumų krosnys?
Dėmesį verta atkreipti į tai, kad krematoriumų krosnys šiandien jau yra valdomos ne rankiniu, būdų, o skaitmeniniu, t.y., naudojant kompiuterį. Belieka tik pridurti, kad toks pasirinkimas yra iš tiesų kur kas geresnis – visi valdymo procesai atliekami greičiau, saugiau bei patogiau.
Kaip vyksta kremavimo procesas?
Kremavimo procesas daugeliui žmonių vis dar išlieka nepažintu arba menkai pažįstamu procesu. Vieta, kurioje ir sudeginami palaikai, yra vadinama kamera. Kameros sienelės yra apdengiamos specialiomis plytomis, kurios yra ne tik atsparios karščiui, bet ir jį sulaiko. Per kuo trumpesnį laiką (tokiu būdu siekiama išvengti karščio išvaistymo); karstas yra įstumiamas į kamerą. Po procedūros likę pelenai susemiami į specialų konteinerį, o iš jo – patenka į kapsulę. Vienoje krosnyje gali būti deginama stik vienas kūnas. Pati procedūra paprastai trunka apie dvi valandas. Ir nors pats deginimo procesas yra traktuojamas kaip pramoninis, dėmesį verta atkreipti į tai, kad velionio artimiesiems visada sudaromos sąlygos tai stebėti.
Kas lieka po kremavimo?
Savaime suprantama, lieka pelenai. Skiriasi tik jų kiekis: štai, pavyzdžiui, jei buvo kremuojamas suaugęs žmogus, tai pelenai sudaro maždaug 3,5 proc. visos kūno masės; jei buvo kremuojamas vaikas, pelenai sudaro apie 2,5 proc. kūno masės. Paprastai lieka apie 2 – 2,5 kg pelenų. Dėmesį verta atkreipti į tai, kad nemaža dalis žmonių įsitikinę, jog pelenų kiekis priklauso nuo to, kokia buvo raumenų ar riebalų masė. Tačiau iš tiesų yra kitaip – pelenų kiekis priklauso nuo kaulų tūrio, juo labiau, kad net apie 65 proc. žmogaus kūno sudaro vanduo. Jei vertintume cheminė kremuotų palaikų sudėtį, pamatytume, kad ją sudarytų kalcio fosfatai bei tam tikri mineralai – pavyzdžiui, natris, kalis.
Kremavimas populiarus visame pasaulyje
Svarbu pridurti, kad šiandien šis procesas yra populiarus kone visame pasaulyje. Tiesa, kremavimo pradžia siekia dar neolito laikus, tačiau tuomet viskas vyko šiek tieki taip, t.y., kur kas paprasčiau nei dabar; nebuvo skiriama tiek dėmesio saugumo procesui, kiek jo skiriama dabar. Bėgant laikui, keitėsi šio proceso tvarka bei eiga, o taip pat ir pirmieji pastatyti krematoriumai šiek tiek skyrėsi nuo tų, kuriuos galima išvysti šiandien.
Spėjama, kad kremacija atsirado Mesopotamijoje (dabartinės Turkijos, Irako, Sirijos teritorijos). Čia gyvenusieji šumerų dvasininkai tikėjo, kad tik per ugnį žmogaus siela gali išsilaisvinti, apsivalyti bei tapti nemirtinga. Vėliau iš šio regiono, kremacija išplito ir į kitas regiono šalis, Afriką. Beje, yra išlikę istorinių duomenų, kad Senovės Graikijoje, o taip pat ir slavų gentyse, anuometiniai kremavimo procesai vykdo labai iškilmingai.
Kodėl apskritai buvo pradėti statyti krematoriumai?
Ne paslaptis, kad iš pradžių kūno kremavimas vyko itin paprastai – jie buvo tiesiog sudeginai ant laužo. Tačiau maždaug 15 – 16 amžiuje, palaikų deginimas tiesiog ant laužo tapo prasto tono ženklu – daug kur tai buvo laikoma tik bausme nusikaltėliams, tuo tarp idėjos deginti eilinių gyventojų kūnus, pamažu atsisakyta. Taigi, tai padėjo pamatą pirmųjų krematoriumų atsiradimui.